All Questions
prev
Ankstesnis:4.32 O jei žmonės negali turėti vaikų?
next
Kitas:4.34 Kodėl blogai dirbtinis apvaisinimas in vitro?

4.33 Kaip dėl dirbtinės inseminacijos ir surogatinių motinų?

Dirbtinė inseminacija, embrionai ir klonavimas

Vaikai yra intymios vyro ir moters meilės patirties vaisius. Bažnyčia gali pritarti tik toms medicininėms procedūroms, kurios išlaiko ryšį tarp šio susivienijimo ir gyvybės pradėjimo. Todėl Bažnyčia atmeta beveik visus dirbtinės inseminacijos metodus, nors ir labai gerai supranta porų, negalinčių susilaukti vaikų, sielvartą.

Surogatinė motinystė sukelia įvairiausių nenatūralių ir nežmoniškų situacijų ir turėtų būti visada atmetama.

Bažnyčia atmeta dirbtinę inseminaciją ir surogaciją, nes jos pažeidžia ryšį tarp santuokinės meilės ir vaikų bei traktuoja žmones kaip daiktus.
Bažnyčios išmintis

Kaip Bažnyčia vertina skolintą motinystę ir dirbtinį apvaisinimą?

Visa mokslinė ir medicininė pagalba kūdikiui pradėti turi baigtis ten, kur trečio asmens įsikišimas pažeidžia ar sugriauna tėvų bendrystę arba kai apvaisinimas tampa ne lytiniu sutuoktinių susivienijimu, o techniniu aktu.

Bažnyčia iš pagarbos žmogaus orumui atmeta vaiko pradėjimą dirbtiniu heterologiniu (panaudojant donoro ląsteles) ar homologiniu (panaudojant sutuoktinių ląsteles) apvaisinimu. Vaikas turi Dievo jam suteiktą teisę turėti tėvą ir motiną, juos pažinti ir pagal visas galimybes jų mylimas augti. Dirbtinis apvaisinimas svetimo vyro sėkla sunaikina santuokos, kurioje vyras ir žmona turi teisę tapti tėvu ir motina vienas kito dėka, dvasią. Tačiau ir dirbtinis apvaisinimas sutuoktinio sėkla padaro vaiką techninio proceso gaminiu, ir jis nėra mylinčių tėvų lytinio susivienijimo vaisius. Kai vaikas virsta gaminiu, kyla ciniškas klausimas dėl jo kokybės ir garantijos. Bažnyčia taip pat atmeta preimplantacijos diagnostiką (PID), kai atrenkami ir nužudomi netobuli embrionai. Ir skolinta motinystė, kai dirbtinai apvaisintą embrioną išnešioja ir pagimdo svetima moteris, prieštarauja žmogaus orumui. [Youcat 423]

Štai ką sako popiežiai

Vis labiau paaiškėja, kad yra būtinas ryšys tarp naujos būtybės pradėjimo ir santuokinės vienybės, kai vyras tampa tėvu per santuokinį aktą su savo žmona, o žmona tampa motina per santuokinį aktą su savo vyru. Kūrėjo planas yra įrėžtas į fizinę ir dvasinę vyro bei moters prigimtį ir todėl jis turi visuotinę vertę.

Aktas, kuriuo sutuoktiniai tampa tėvais per abipusį ir visišką savęs dovanojimą, daro juos Kūrėjo bendradarbiais, dovanojant pasauliui naują žmogų, pašauktą amžinajam gyvenimui. Aktas, kuris yra toks turtingas, kad peržengia net tėvų gyvenimą, negali būti pakeistas paprasčiausia technologine intervencija <...> Mokslininko užduotis veikiau yra ištirti vyro bei moters nevaisingumo priežastis, kad būtų išvengta šios sutuoktinių, trokštančių savo kūdikyje atrasti abipusio savęs dovanojimo patvirtinimą ir atbaigimą, kančios situacijos. [Popiežius Jonas Paulius II Popiežiškajai gyvybės akademijai, 2004 m. vasario 21 d.]