All Questions
prev
Ankstesnis:1.43 Kas atsitinka, kai mirštame?
next
Kitas:1.45 O, dangau! Koks gi bus amžinasis gyvenimas?

1.44 Ar būsime teisiami iškart po mirties?

Dangus, pragaras ar skaistykla?

Gyvenime visada turime galimybę pasirinkti Dievą ir Jo meilę. Iš karto po mirties kiekvienas iš mūsų bus teisiamas pagal tai, ką padarėme ar nepadarėme.

Jei per savo gyvenimą renkamės Dievą, tada keliaujame į dangų – galbūt per skaistyklą. Tas, kas gyvenime tyčia sąmoningai atmeta Dievo meilę, pasirenka pragarą. Žmonėms, kurie kiek galėdami stengiasi gyventi kaip krikščionys ir mylėti Dievą bei savo artimą, nereikia bijoti teismo. Dievas nori, kad visi patektų į dangų.

Kai mirštame, Dievas parodo mums mūsų pasirinkimus. Atmetusieji Dievo gailestingumą ir meilę keliauja į pragarą, priėmusieji Dievą – į dangų.
Bažnyčios išmintis

Ar po mirties mums teks stoti prieš Teismą?

Vadinamasis individualus, arba asmeninis, Teismas įvyksta tuoj po žmogaus mirties. Visuotinis, arba Paskutinis (eschatologinis), teismas prasidės Paskutinę dieną, taigi pasaulio pabaigoje, Viešpačiui sugrįžus.

Mirdamas žmogus pasiekia Tiesos tašką. Dabar nieko negalima nustumti į šalį ar nuslėpti, nieko nebegalima pakeisti. Dievas mato, kokie esame. Mes stojame prieš Jo teismą. Jis vertins mus pagal mūsų teisumą, nes tik būdami teisūs – tokie teisūs, kokių Dievas mūsų norėjo mus kurdamas, – mes galime būti Dievo Artumoje, arba visai ten nebūti. Galbūt reikės dar nusiskaistinti, o gal tuojau pat pateksime į Dievo glėbį. O gal mumyse tiek daug pykčio, neapykantos, pavydo, neigimo, kad amžiams nusigręžiame nuo Meilės, Dievo. Gyvenimas be Meilės – niekas kita, tik pragaras. [Youcat 157]

Ką vadiname pragaru?

Pragaras yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, visiškas, absoliutus meilės nebuvimas.

Tie, kurie miršta turėdami sunkią nuodėmę ir nesigailėdami dėl jos, atstumdami gailestingąją, atleidžiančią Dievo meilę, patys sąmoningai ir savo noru atsiskiria nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos. Ar iš tikrųjų kas nors mirties akimirką, žiūrėdamas absoliučiajai Meilei į akis, gali sakyti „ne“, mes nežinome. Tačiau mūsų turima laisvė lemia tokią galimybę. Jėzus nuolat perspėja, kad galime galutinai nuo Jo atsiskirti, jei būsime akli ir kurti seserų ir brolių vargui: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! <...> kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.“ (Mt 25, 41, 45) [Youcat 161]

Kaip suderinti pragaro egzistavimą su begaliniu Dievo gerumu?

Dievas nori, „kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9), tačiau, sukūręs žmogų laisvą ir atsakingą, jis gerbia jo apsisprendimą. Tad žmogus, būdamas visiškai savarankiškas, pats savanoriškai atsisako bendrystės su Dievu, jei iki mirties išlieka mirtinojoje nuodėmėje, atmesdamas gailestingąją Dievo meilę. [KBKS 213]

Ką vadiname Paskutiniu teismu?

Paskutinis teismas įvyks laikų pabaigoje, per antrąjį Kristaus atėjimą. „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti j teismą“ (Jn 5, 29).

Kai Kristus šlovingai grįš į žemę, Jo Šviesa apšvies ir perskros mus visus. Visa tiesa iškils aikštėn: mūsų mintys, darbai, santykis su Dievu ir su žmonėmis – nieko nebebus paslėpta. Mes pažinsime tikrąją kūrinijos prasmę, suvoksime nuostabius Dievo kelius, kuriais Jis vedė mus į išganymą, ir pagaliau gausime atsakymą, kodėl blogis gali turėti tokią galią, jei Dievas yra tikrasis Galingasis. Paskutinis teismas yra ir mūsų teismo diena. Čia spręsis, ar būsime prikelti Amžinajam gyvenimui, ar būsime amžinai atskirti nuo Dievo. Su tais, kurie pasirinko gyvenimą, Dievas dar kartą kūrybiškai pasidarbuos. Su „naujuoju kūnu“ (plg. 2 Kor 5) jie amžinai įeis į Dievo šlovę ir garbins Jį kūnu ir siela. [Youcat 163]

Kada vyks šis teismas?

Šis teismas vyks pasaulio pabaigoje, o jo dieną ir valandą žino tik Dievas. [KBKS 215]

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

Sielos, palikdamos šį pasaulį, yra skirtingai priimamos. Gerųjų patiria džiaugsmą; blogųjų – kančią. Bet prisikėlus tiek gerųjų džiaugsmas bus pilnesnis, tiek nedorėlių kančios didesnės, kai šie bus kankinami kūne <...> Nes atilsį, kuris suteikiamas iškart po mirties, kiekvienas, jei yra to vertas, gauna, kai miršta. [Šv. Augustinas, Apie Evangeliją pagal Joną, 49, 10 (ML 35, 1751)]