2.28 Koks buvo karaliaus ir popiežiaus santykis viduramžiais?
Krikščionybės plitimas dažnai prasidėdavo nuo genties vado arba karaliaus atsivertimo. 754 m. popiežius patepė Pipiną Trumpąjį frankų karaliumi. Šis karalius padėjo popiežiui, kai Roma buvo apgulta lombardų.
Pipino sūnus, imperatorius Karolis Didysis, prisidėjo prie reformų įgyvendinimo Bažnyčioje ir visuomenėje. Po jo valdymo imperija buvo padalinta, o įtampa tarp popiežiaus ir imperatoriaus išaugo. Todėl nuo 1073 m. popiežius Grigalius VII ėmė reformuoti Bažnyčios valdymą ir jos santykius su civiline valdžia.
[Mes švenčiame] 1200-ąsias Karolio Didžiojo karūnavimo imperatoriumi, kurį atliko popiežius Leonas III 800-aisiais metais per Kalėdas, metines <...> Iškili imperatoriaus Karolio Didžiojo istorinė asmenybė primena krikščioniškąsias Europos šaknis. Kas tik studijuoja apie jį, yra nukeliamas į laikmetį – nepaisant visada pasitaikančių žmogiškų ribotumų, – kuris pasižymėjo įspūdingu kultūros klestėjimu beveik visose srityse. Ieškodama savo tapatybės, Europa negali nesvarstyti energingų pastangų dėjimo, kad susigrąžintų Karolio Didžiojo paliktą ir daugiau kaip tūkstantmetį saugotą kultūros paveldą. [Popiežius Jonas Paulius II, Žinia kardinolui Javierre, 2000 m. gruodžio 14 d.]
