3.31 Ar tikrai turiu eiti į bažnyčią Didįjį penktadienį?
Didysis penktadienis yra labai svarbi diena krikščionims: tai yra diena, kai Jėzus mirė ant kryžiaus. Mirdamas ir prisikeldamas iš numirusių trečiąją dieną, Jėzus suteikė mums galimybę amžinai gyventi su Dievu danguje. Iki tol tai nebuvo įmanoma. Taigi Jėzus mirė, kad suteiktų mums gyvenimą!
Šį penktadienį vadiname didžiuoju todėl, kad Jėzus parodė, kaip labai mus myli. Štai kodėl taip svarbu šią dieną nueiti į bažnyčią pasimelsti Kryžiaus kelią, o ypač melstis su kitais per Didžiojo penktadienio liturgiją, kad būtume su Jėzumi, kuris ryžosi paaukoti savo gyvybę už mus.
Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?
Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu. [KBKS 122]
Kodėl Jėzus mus atpirko būtent ant kryžiaus?
Kryžius, ant kurio Jėzus buvo be kaltės žiauriai nužudytas, yra didžiausio pažeminimo ir apleidimo vieta. Mūsų Atpirkėjas Kristus išsirinko kryžių, kad prisiimtų pasaulio nuodėmes ir iškentėtų pasaulio kančias. Taip Jis savo tobula Meile pasaulį vėl sutaikino su Dievu.
Dievas negalėjo aiškiau parodyti mums savo Meilės, kaip savo Sūnuje leisdamasis prikalamas prie kryžiaus. Kryžius buvo gėdingiausias ir žiauriausias antikos mirties bausmės įrankis. Romos piliečiai, kad ir kuo jie nusikalsdavo, nebuvo kryžiuojami. Taip Dievas prisiėmė baisiausią žmonijos kančią ir skausmą. Nuo tada niekas nebegali pasakyti: „Dievas nežino, kaip aš kenčiu.“ [Youcat 101]
Kodėl ir mes turime susitaikyti su sielvartu, skausmu, kančiomis, „pasiimti savo kryžių“ ir taip sekti Kristumi?
Krikščionys neprivalo ieškoti kančių, skausmo, sielvarto, bet kai tai neišvengiama, visa įgyja prasmę, kai jie savo kančias vienija su Kristaus kančia: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21).
Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34). Krikščionių užduotis – mažinti kančias ir skausmus pasaulyje. Tačiau šių bus visada. Mes galime tikėdami susitaikyti su savo ir pasidalyti svetimu sielvartu bei skausmu. Taip žmogiškosios kančios susivienija su atperkamąja Kristaus Meile ir tampa dieviškosios galios dalimi, keičiančia pasaulį į gerą. [Youcat 102]
Kas yra pragarai, į kuriuos nužengė Jėzus?
Pragarai, skirtingi nuo pasmerktųjų pragaro, buvo visų iki Kristaus mirusių, teisių ar nedorų žmonių būvis. Su savo dieviškuoju Asmeniu suvienyta siela Jėzus pragaruose pasiekė Atpirkėjo laukusius teisiuosius, kad jie pagaliau išvystų Dievą. Savo mirtimi nugalėjęs mirtį ir velnią, turintį „mirties valdžią“ (Žyd 2, 14), jis išlaisvino Atpirkėjo laukusius teisiuosius ir atvėrė jiems dangaus vartus. [KBKS 125]
Jėzus miršta ant kryžiaus ir guli kape. Didysis penktadienis, persmelktas žmogiško liūdesio ir religingos tylos, pasibaigia meditacijos ir maldos tyloje. Grįždami namo, mes taip pat, kaip ir tie, kurie dalyvavo Jėzaus aukoje, „mušamės į krūtinę“, prisimindami, kas įvyko (plg. Lk 23, 48). Ar įmanoma likti abejingam Dievo mirčiai? Dėl mūsų, dėl mūsų išganymo Jis tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus. [Popiežius Benediktas XVI, Kreipimasis Didįjį penktadienį, 2008 m. kovo 21 d.]
