4.48 Kaip dėl politikos, ekonomikos ir aplinkos?
Mūsų visuomenę sudaro įvairių patirčių ir religijų žmonės, bandantys taikiai sugyventi. Svarbi krikščionių užduotis yra dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o politika jame vaidina pagrindinį vaidmenį. Ir politikoje Evangelija bei Bažnyčios Mokymas turėtų pasitarnauti kaip atspirties taškas.
Tai, pavyzdžiui, reiškia, kad ekonominė veikla turėtų tarnauti visų visuomenės narių – tiek turtingų, tiek vargšų – interesams. Mes esame atsakingi už tinkamą žemės ir jos gamtinių išteklių valdymą. Svarbu gerbti Dievo kūriniją.
Kaip krikščionys dalyvauja politiniame ir socialiniame gyvenime?
Politiniame ir socialiniame gyvenime tikintieji pasauliečiai dalyvauja tiesiogiai, krikščioniškąja dvasia gaivindami laikinąją tikrovę ir bendradarbiaudami su visais kaip tikri Evangelijos liudytojai ir taikos bei teisingumo vykdytojai. [KBKS 519]
Ar krikščionys įpareigoti dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime?
Krikščionių pasauliečių pareiga Evangelijos, meilės, tiesos ir teisingumo dvasia dirbti politinį ir visuomeninį darbą. Aiškus jų orientyras yra Bažnyčios socialinis mokymas.
Partinė politinė veikla nesuderinama su vyskupų, kunigų ir vienuolių tarnystėmis. Jie turi tarnauti visiems. [Youcat 440]
Kaip turėtų būti plėtojamas socialinis ir ekonominis gyvenimas?
Jis turėtų būti plėtojamas jam būdingais metodais moralinės tvarkos plotmėje viso žmogaus ir visos žmonių bendruomenės labui, paisant socialinio teisingumo. Jo autorius, centras ir tikslas turi būti žmogus. [KBKS 511]
Kaip Bažnyčia žiūri į kapitalizmą ir rinkos ekonomiką?
Nesilaikančiam tvirtos teisinės tvarkos kapitalizmui gresia pavojus atsiskirti nuo bendrosios gerovės ir tapti tik kai kurių žmonių pasipelnymo priemone. Tokį kapitalizmą Bažnyčia ryžtingai atmeta. Tačiau ji pritaria žmogui naudingos rinkos ekonomikai, kuri užtveria kelią monopoliams ir garantuoja visų žmonių aprūpinimą pragyvenimui reikalingais dalykais ir darbu.
Bažnyčios socialinis mokymas visas visuomenines institucijas vertina pagal tai, ar jos naudingos bendrajai gerovei, ar jos įgalina „žmones, šeimas bei sambūrius visapusiškiau ir lengviau tobulėti“ (Vatikano II Susirinkimas, GS 74). Tas pats pasakytina ir apie ekonomiką, kuri pirmiausia turi tarnauti žmogui. [Youcat 442]
Koks Bažnyčios požiūris į globalizaciją?
Pirmiausia globalizacija nėra nei geras, nei blogas dalykas, o tik tikrovės, kurią reikia įgyvendinti, apibūdinimas. „Prasidėjęs ekonomiškai pažengusiose šalyse, šis procesas – tai atitiko jo prigimtį – įtraukė visas ekonomikas. Tai pagrindinė priežastis, leidusi ištisiems regionams įveikti atsilikimą ir duodanti didžiulių galimybių. Tačiau, nevadovaujamas meilės tiesoje, šis pasaulinis postūmis gali pridaryti negirdėtos žalos ir iš naujo suskaldyti žmoniją.“ (Benediktas XVI, CiV, 33)
Perkant pigius džinsus mums turėtų būti ne vis tiek, kokiomis sąlygomis jie buvo pagaminti ir ar darbininkai gavo teisingą atlygį už darbą. Turi rūpėti visų likimas, privalome būti neabejingi kiekvieno nelaimei. Politikos lygmeniu neatidėliotinai reikalinga „politinė pasaulinė valdžia“ (Benediktas XVI, CiV, 67), kuri rūpintųsi, kad būtų sukurta teisėta pusiausvyra tarp išsivysčiusių ir atsilikusių šalių gyventojų. Dar dažnai jie yra atskirti nuo ekonominės globalizacijos laimėjimų ir ant jų pečių užkraunamos visos naštos. [Youcat 446]
Kas liepiama septintu įsakymu?
Septintu įsakymu liepiama gerbti kito gėrybes, puoselėjant teisingumą ir meilę, susivaldymą ir solidarumą. Juo ypač reikalaujama laikytis duotų pažadų ir sudarytų sutarčių; atitaisyti padarytą neteisybę ir grąžinti pavogtas gėrybes; gerbti kūrinijos integralumą, protingai ir saikingai naudojantis pasaulio mineralų, augalijos ir gyvūnijos ištekliais, ypač atsižvelgiant į rūšis, kurioms gresia išnykimas. [KBKS 506]
Kaip žmogus turi elgtis su gyvūnais?
Žmogus gyvūnams kaip Dievo kūriniams turi būti palankus, vengdamas tiek perdėtos meilės jiems, tiek beatodairiško naudojimosi jais, ypač moksliniuose eksperimentuose, peržengiančiuose protingumo ribas ir sukeliančiuose gyvūnams nereikalingų kančių. [KBKS 507]
Kas draudžiama septintu įsakymu?
Septintu įsakymu pirmiausia draudžiama vogti, t. y. pasisavinti kito nuosavybę prieš protingą savininko valią. Taip atsitinka ir mokant neteisingus atlyginimus, spekuliuojant gėrybių verte dėl pasipelnymo kito sąskaita, klastojant čekius ir sąskaitas. Be to, draudžiama griebtis finansinių ir komercinių apgavysčių, tyčia niokoti privatinę ar viešąją nuosavybę. Taip pat draudžiamas lupikavimas, korupcija, privatus piktnaudžiavimas visuomenės gėrybėmis, tyčia blogai atliktas darbas, švaistymas. [KBKS 508]
Kaip mes privalome elgtis su kūrinija?
Mes vykdome Dievo Kūrėjo mums pavestą užduotį, kai nuosekliai puoselėjame žemę kaip mūsų gyvenamą aplinką, pripažindami jos dėsnius, saugodami rūšių įvairovę, grožį, atsinaujinančius išteklius, kad būsimoms kartoms būtų gera joje gyventi.
Pradžios knygoje rašoma: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28). „Valdykite ją“ – nėra absoliuti teisė savavališkai ir be atodairos elgtis su negyvąja ir gyvąja gamta, gyvūnais ir augalais. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, vadinasi, turi būti rūpestingas Dievo kūrinijos piemuo ir sergėtojas. Juk pasakyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). [Youcat 436]
Kaip privalome elgtis su gyvūnais?
Gyvūnai yra kūriniai, kaip ir mes, tad jiems turime būti palankūs ir jais džiaugtis, kaip Dievas jais džiaugiasi.
Gyvūnai taip pat yra jaučiantys Dievo kūriniai. Darome nuodėmę juos kankindami, palikdami likimo valiai ir be reikalo žudydami. Tačiau meilę žmogui privalu laikyti aukštesne meile nei meilę gyvūnui. [Youcat 437]
Pirmasis „Viešpaties maldos“ rūpestis – kad Dievo vardas turėtų būti šlovinamas, kad Jo Karalystė ateitų, kad Jo valia būtų įvykdyta. Jei tai yra mūsų prioritetas, visa kita bus mums suteikta. Mokslo, ekonomikos, visuomeninės sąrangos ir kultūros pažanga neapiplėš mūsų žmogiškumo, bet atspindės meilę, kuri vienintelė teikia gyvybę, prasmę ir džiaugsmą mūsų žmogiškoms pastangoms. [Popiežius Jonas Paulius II, Homilija Trumsėje, 1989 m. birželio 2 d.]
