1.12 Ar pats Dievas parašė Bibliją?
Biblija buvo parašyta skirtingų žmonių iš įvairių vietų ir įvairiais laikais. Kiekvieno pasakojimo šerdis – tiesa apie Dievą.
Taip yra todėl, kad visi autoriai buvo įkvėpti Šventosios Dievo Dvasios. Ta pati Dvasia taip pat padeda Bažnyčiai suprasti Šventąjį Raštą, kaip Dievas norėjo, kad jis būtų suprastas.
Kodėl Šventasis Raštas moko tiesos?
Kadangi Šventojo Rašto autorius yra pats Dievas, Šventasis Raštas vadinamas įkvėptu ir neklaidingai moko mūsų išganymui būtinų tiesų. Iš tiesų Šventosios Dvasios įkvėpti žmogiškieji autoriai užrašė tai, ko Dievas norėjo mus išmokyti. Tačiau krikščionių tikėjimas yra ne „knygos religija“, bet Dievo žodžio, kuris yra „ne nebylus užrašytasis žodis, bet įsikūnijęs gyvasis Žodis“ (šv. Bernardas Klervietis). [KBKS 18]
Ar Šventasis Raštas iš tiesų yra Dievo žodis?
Šventojo Rašto knygos „tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos“, nes jos yra įkvėptos, t.y. surašytos įkvėpus Šventajai Dvasiai, o jų autorius yra Dievas (Vatikano II Susirinkimas, DV 11).
Biblija nenukrito iš dangaus ir Dievas tikrai jos nepadiktavo žmonėms kaip rašymo automatams. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo“ (Vatikano II Susirinkimas, DV 11). Kad vienas ar kitas tekstas būtų priskirtas Šventajam Raštui, reikėjo bendro Bažnyčios pritarimo. Bendruomenės turėjo nutarti: „Taip, šiais žodžiais į mus prabyla pats Dievas – jie yra Šventosios Dvasios įkvėpti!“ Kurie pirmųjų krikščionių raštai iš tikrųjų įkvėpti Šventosios Dvasios, nuo IV a. yra įtraukti į vadinamąjį Šventųjų Raštų kanoną. [Youcat 14]
Ir nors paskirose evangelijų knygose mokoma įvairių pradmenų, tai tikinčiųjų tikėjimui neturi reikšmės, nes vienos bei vadovaujančios dvasios viskas visame kame paskelbta: apie gimimą, apie kančią, apie prisikėlimą <...> [Muratori fragmentas, S. p. 144-146; vertimas į lietuvių k. iš Bažnyčios Tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo: antologija, Vilnius: Aidai, 2003, p. 271]
Dievo Dvasia, kuri kalbėjo per [Šventojo Rašto autorius], nenorėjo žmonių mokyti išganymui nenaudingų dalykų. [Šv. Augustinas, Apie Pradžios knygą, 2 knyga, 9 sk. (ML 34, 270)]
